Gailestingumas – pagrindinė žmoniškumo emocinės raiškos forma, teigiama charakterio savybė. Jis reiškiasi veiklia, užjaučiančia nuostata kito nelaimei ar kančiai. „Gailestingumu vadiname tokią dorybę, dėl kurios meilė sau patiems skiriama kitiems, nesusijusiems su mumis draugystės ar giminystės ryšiais ir netgi visiškai mums nepažįstamiems žmonėms, kuriems mes neturime jokių įsipareigojimų ir iš kurių mes nesitikime nieko gauti, nieko nelaukiame“ (B.Mandevilis).

M. Šafneris, Gailestingasis samarietis

Gailestingumas sieja žmones, stiprina jų dorovinę jungtį. Pirmiausia gailestingumas parodomas vienas kitą suprantant, užjaučiant ir atjaučiant. Gailestingumas ypač suartina žmones sunkios netekties atvejais, patyrus nelaimę ar išgyvenant kančią. Gailestingumas pagrįstas gebėjimu įsigyventi į kito žmogaus situaciją, jo nelaimę ar kančią suvokti kaip savo. Tik patys patyrę kančią galime suprasti ir kitą kenčiantį, jį atjausti ir užjausti.

Gailestingumo sąvokos turinį sudaro ne vien abstrakti užuojauta. Gailestingumas yra veiksmingas. Jis skatina ne tik užjausti kitą žmogų, bet kartu jam nesavanaudiškai padėti. Todėl gailestingumas glaudžiai susijęs su geradaryste.

Gailestingumas dvasiškai išaukština žmogų, priartina jį prie aukščiausio Gėrio. Gailestingiems žmonėms būdingi tarpusavio supratimo ir atjautos jausmai, solidarumas ir altruizmas.

Šaltinis: V.Žemaitis „Etikos žodynas“, 2005, psl. 125-126