Šykštumas – neigiama dorovinė charakterio savybė, nusakanti žmogaus santykį su materialinėmis vertybėmis. Šykštumas pasireiškia aistringu turto kaupimu, kuris paverčiamas savaiminiu tikslu. Šykštuolis net ir sau šykštus.

Jis kiek gali riboja būtiniausių savo poreikių tenkinimą: „Aš suprantu šykštumą kaip savo nuosavų egzistavimo priemonių apribojimą iki kraštutinumo...“ (I.Kantas).

Reikia skirti šykštumą nuo taupumo. Taupus žmogus nebūtinai šykštus. Būdamas taupus jis gali būti dosnus. Tačiau dosnumas gali virsti kitu kraštutinumu – išlaidumu. Taigi šykštumas ir išlaidumas – du kraštutinumai ir abu vienodai nepriimtini.

Šaltinis: V.Žemaitis „Etikos žodynas“, 2005, psl. 301-302