Įprotis – tai patvari žmogaus elgsena, automatiškai kartojama tapačiose situacijose. Įpročiai paprastai susiklosto stichiškai, sąmonė jų nekontroliuoja arba menkai juos kontroliuoja.

Jų esti teigiamų ir neigiamų. Teigiami įpročiai paprastina ir lengviną elgesį, o neigiami – jį komplikuoja ir sunkina. „Geras įprotis yra dorovinis kapitalas, kurį žmogus investuoja į savo nervų sistemą; šis kapitalas nepaliaujamai auga, jo procentais žmogus naudojasi visą savo gyvenimą. Blogas įprotis yra neišmokėta dorovinė paskola, kuri gali žmogų nualinti nepaliaujamai augančiais procentais, paralyžiuoti jo geriausius užmojus ir įstumti į dorovinį bankrotą. Kiek puikiausių užmojų ir kiek net labai gerų žmonių sugniuždė blogų įpročių našta“ (Konstantinas Ušinskis). Dėl to svarbu išsiugdyti daugiau teigiamų įpročių. Tačiau pasitaiko neįprastų elgesio situacijų, kai negalima pasikliauti vien įpročiais, o reikia sąmoningai apsispręsti, kaip elgtis. Todėl įpročiai turi būti nuolat sąmonės kontroliuojami ir derinami su doroviniais įsitikinimais.

Šaltinis: V.Žemaitis „Etikos žodynas“, 2005, psl. 155