Per Ožiaragį Žemėje užgimęs Dieviškasis vaikas savo tarnystės žmonijai imasi, atverdamas jai neišsenkantį apsivalymo šaltinį. Jis mokina tuos, kurie juo seka, tą šaltinį savyje atverti, kad jie vėliau, jam Žemę palikus, kitus toliau mokintų tą šaltinį savyje surasti.

Tas šaltinis iš Šaulyje prisiimtos Idėjos dvasinio egregoro išteka, todėl Dvasia tikintis iš dvasinio šaltinio geria, o ja netikintis – visados ištroškęs.

Du yra šaltiniai: gyvojo ir mirusio vandens, todėl kiekvienas žmogus pagal savo širdies kokybę jį suranda. Tas, kurio širdyje Meilė gyvena, gyvąjį vandenį geria ir su kitais juo dalijasi per savo kūrybą, o tas, kurio širdyje puikybės angis susiraičiusi tūno – mirusį, todėl jo kūrybą – tai „mirties“ kūrybą.

M.K. Čiurlionis. Saulė eina Vandenio ženklu, 1906/7 m.

Gyvojo vandens ir žmogaus su atvira širdimi, tapusio šiuo šaltiniu, reikia ateičiai, nes per jo kūrybą prisikėlimas bundantiesiems įvyksta. Žmogus su mirusia, vadinasi, šalta širdimi tampa mirusio vandens šaltiniu. Jo darbai ir kūrybą veda į dvasios letargą ir nebūtį.

Ir vieno, ir kito darbai savus pagalbininkus ir sekėjus pritraukia, todėl vieni kolektyvai ateitį kuria, laisve, lygybe, brolybe remdamiesi, o kiti – kariaudami griauna. Tai priklauso nuo to, Meilė ar Puikybė yra darbų šaltinis (Liūtas), tikras, išgyventas, gyvas Tikėjimas ar sausa fanatiška dogma (Šaulys) žmones aplinkui save suburia.

Aukštos idėjos išauga iš pagrindinių Kosminių Principų, todėl jais vadovaujasi jomis sekantieji. Savanaudiškas pasinaudojimas tomis idėjomis siekiant valdyti kitus ar dėl panašių priežasčių lengvai pastebimas, nes tada Kosminiai Principai ignoruojami ir savaip iškreipiami.

Dvasioje prisikėlusiojo, vadinasi, gyvai tikinčiojo dvasinė energija pritraukia jos norėtojus. Šie į bendrus darbus dėl žmonijos išlikimo įsitraukia. Tačiau maža tų, kurie save tiems darbams paruošė, todėl sugebėjimas dirbti ir atsakingumas patikrina sekėjus, o pagal puikybės kokybę jie susirūšiuoja.

Visa tai todėl, kad Vandenį valdo dvi kardinaliai prieštaringos planetos: Saturnas ir Uranas.

Saturnas – karmos ir laiko valdovas, o Uranas Evoliucijos principo gerbimą prižiūri.

Saturnas atsakomybės, kantrybės, ištvermės, saiko, sistemingumo ir nuoseklumo mokina. Be šių dalykų karmos ratas neįveikiamas, tačiau tiems, kurie Saturno pamokų giliosios prasmės nesupranta, jis sunkia ir kategoriška dogma atrodo. Uranas į laisvę kviečia, laisvina iš visų fizinių, emocinių ir psichinių, mentalinių ir struktūrinių bei tiesmukiškai suprantamų dvasinių prisirišimų, tačiau kartu jis ekscentrišką puikybę su visa ydų puokšte ūmiai pakelia. Todėl tiktai tas, kuris iki galo su Saturnu Ožiaragyje atsiskaitė, Urano laisvės vertas. Tuomet jame priešybių vienybė apsigyvena su visomis pasekmėmis.

Todėl Vandenio erai brėkštant nerasite žmonių kolektyvo, kuriame saturniškos ir uraniškos prigimtys nekonfliktuotų. Dogma arba tiesmukiškai suprasta sistema su anarchistinės, vadinasi, neužsitarnautos laisvės poreikiu juose tarsi kokiame mūšio lauke susitinka. Vieniems tai – šeima ir giminaičiai, kitiems – studijų ir darbo kolektyvai, o dar kitiems – įvairiausios bendruomenės, bendraminčius vienijančios. Tarpusavio santykiuose kiekvieno dalyvio vidinė kokybė ir egoizmas išryškėja, todėl aštri įtampa veikia ir kitus, toje aplinkoje esančiuosius. Neturi vienas išpuikęs egoistas bręstančiam gražiam kolektyvui bendriems darbams trukdyti ar žmones nuodyti, užuot padėjęs. Lygiai taip bet kuriuose kolektyvuose esmės nesuprantantis, savo tiesoje užstrigęs dogmatas bendram vystymuisi trukdo ir švariausius mokymus bei idėjas savaip iškreipia. Todėl ekscentriškas įtampos kėlėjas – tai pažeistas Uranas, o kategoriškas kritiškas dogmatas – pažeistas Saturnas. Jie abu griovimui ar Evoliucijos stabdymui tarnauja, o ne kūrimui.

Reformatoriai visur reikalingi. Jie gali būti aštrūs, nes tokia yra Urano energija, bet paprastai visados turi idėjų, kaip geriau kažką atlikti, ir jas mielai kartu su kitais arba vieni įgyvendina, nes atsakomybės nebijo. Todėl tas, kuris novatoriumi skelbiasi, tačiau bijo atsakomybę už savo idėjų realizaciją prisiimti arba siekia jas svetimomis rankomis įgyvendinti, nėra toks, koks dedasi esąs. Tas, kuris kitų darbus niekina ir juos kritikuoja pats nieko nesukūręs ir atsakomybės vengia, yra niekdarys, todėl joks kolektyvas neturėtų su tokiu žmogumi taikstytis.

Tas, kuris Kosminių žmogumi tapo, nes jau praeitų ženklų pamokas išmoko, yra tinkamas bet kokių kolektyvų centras. Toks lyderiu savęs nelaiko, bet juo natūraliai yra dėl jame esančios dvasinės energijos kokybės. Jis Saturną gerbia, tačiau Urano laisvei jau yra atviras, todėl žino Kelią ir gali vesti juo kitus. Toks vedlys tiktai savarankiškus ieškotojus veda, juos bendriems darbams suburdamas.

Pradžioje kiekvieno kolektyvo nario vidinė kokybė išryškėja, nes Uranas pakelia viską, kas arčiau, todėl viename slėptas Gėris, o kitame ydos išryškėja su didele jėga, kad galutinai būtų atliktas būtinas pasirinkimas. Nepasirinkęs tarp savo Šviesos ir Tamsos žmogus netinka rimtiems darbams. Kiekvienas pats su tuo privalo tvarkytis, o ne kitus savo šiukšlėmis apipilti. Tai būtina sąlyga tolesniam Keliui. Tai reiškia, kad niekam svarbūs pavedimai neduodami, kol tas etapas neįveiktas.

Kartu žmogus Saturno savybių mokosi įgyti dirbdamas. Jam svarbu prisiimti atsakomybę. Taigi, toks vedlys žmones per išorinę tvarką ir jos taisykles į vidinę tvarką veda, nes tiktai tas, kuris tvarką gerbia, harmonijos prasmę supranta, todėl ją savyje pajunta. Šitaip natūraliai žmogaus vidinis virsmas vyksta kartu su kitais, todėl darbas bendraminčių kolektyvuose – tai ypatinga mokykla, kurios reikia nusipelnyti. Ji apvalo puikybę, tuščias ambicijas, moko gerbti kitus, jų nuomonę, išklausyti, suprasti, priimti, padėti taip, kaip reikia.

Kiekvienas žmogus kolektyve turi susirasti savo vietą, kur jo savybės ir sugebėjimai geriausiai atsiskleistų. Jeigu jis galvoja, kad sugeba, bet taip nėra, draugai turėtų jį perspėti, padėti rasti tai, kas jam labiau tiktų.

Priešais Vandenį esantis Liūtas primena, kad bet kokių darbų kokybė, kaip ir galimybė pažinti, kam esi tinkamas, o kam ne, nuo Meilės ir Puikybės persvaros priklauso. Todėl visuose kolektyvuose pradžioje įvairių kokybių puikybė, o ne žmonės rungiasi. Tik ją įveikus konstruktyvus darbas prasideda, todėl trukdo tokios kovos darbams to, apie kurį tokie kolektyvai telkiasi. Kiekvienas kolektyvas susikuria savas priemones, kaip su tuo tvarkytis: vienur besipuikuojančiam pasitraukti liepiama kuriam laikui arba visai, kitur jam suteikiama galimybė taisytis. Tačiau tipiška, kad daug puikybės turintys žmonės kolektyvų vengia, iš aukšto į kitus žiūri arba tik tada juose būna, jeigu gauna galimybę vadovauti.

Todėl tik iš dalies nuo Dievo vaiko jo atliekama Misija priklauso, nes žmonija – tai didelis kolektyvinis kūnas. Bendraminčiai, suvienyti jo nešamos Idėjos, mokosi patirti save kaip to kūno dalį. Todėl neišvengiamai kai kurie jų su misionieriumi susitapatina, o tai jiems patiems jų sunkiais išbandymais puikybe ir Tikėjimu tampa. Tokie dažnai pradeda sakyti, kad misionierius klysta arba elgiasi netinkamai, kad jie padarytų tai geriau.

Žmoguje, tapusiame Kosminiu žmogumi, natūraliai ištirpsta asmuo, todėl jis ir jaučiasi kolektyvinio kūno dalimi, vadinasi, nesiekia būti lyderiu, bet juo, kaip sakyta, savaime yra dėl savo potencialo. Iš kitos pusės, neturintis lyderio savybių žmogus gali žūtbūt siekti būti lyderiu arba įsivaizduoti, kad juo yra, todėl nori pašalinti tą, kuris, jo manymu, trukdo jam tai padaryti. Toks nesupranta, kad kiekvienas turi arba pats susikuria tokią vietą, kokią pagal savo vidines savybes atitinka. Jeigu jis vis nežino savo vietos, tai bėda ne kiti, neva tą vietą užimantys, o jo paties savybės, dėl kurių jis pateko į tokią padėtį ar yra tokios būsenos.

Taigi, žmonės nerandantys savo vietos, paprastai nepažįsta savęs ir todėl subjektyviai mato ir juos supantį pasaulį bei situacijas. Daug Žemėje prikurta įvairiausių hierarchinių sistemų su savomis vietomis, padedančiomis tarpti nesupratimui. Jos paprastai stabdo svarbių idėjų realizaciją arba iškreipia ją savo biurokratiniais reikalavimais, todėl taip gyvasis vanduo gali būti užterštas ar net paverstas mirusiu. Todėl tokia situacija skatina grynesnių idealų sekėjų pasipriešinimą. Ne Kristus kaltas, kad krikščionimis save vadinantieji nesutaria, smurtauja vieni prieš kitus, kaip ir dėl inkvizicijos žiaurumo. Ne Buda kaltas, kad budistais save įvardinantieji skelbia ateizmą ar programuoja kitus. Ne Krišna kaltas dėl dabartinių krišnaitų paikysčių, tingaus pasipūtimo ir dvasinės puikybės. Tos Didelės sielos paliko žmonijai stebuklingą palikimą, tačiau ji, deja, siekdama valdžios, turtų ar naudos, suteršė tą palikimą, nesugebėdama tinkamai pasinaudoti.

Nepaisant to, visose kryptyse yra pasišventusiųjų, savo gyvenimu ir darbais ar net mirtimi reabilituojančių Didžiųjų sielų darbų prasmę ir atgaivinančių jų dvasinio palikimo jėgą. Šios sielos traukia žmones lyg stebuklinga atgaiva. Todėl kas 500 metų Kūrėjas vis siunčia į Žemę tuos, kurie jo perduotus mokymus, sielas pabusti skatinančius, Kelią į dvasią nurodančius, nuo žmonių nesupratimo šiukšlių apvalytų arba naujai juos perteiktų. Dar kas 50 metų siunčiami tie, kurie įveda laikmečiui reikalingas korekcijas, prie naujų vibracijų tembrų derinančias taip, kaip reikia. Tokioms misijoms sielos specialiai iš anksto ruošiamos. Jos – tos pačios dvasinės monados, savą Idėją ir mokymą skleidžiančios, dalys.

Pradžioje į Žemę atėjusios, šios sielos turi prie jos žemų tembrų prisiderinti, kartu ir atsineštų aukštų tembrų neprarasdamos. Didelis tai darbas. Tai reiškia savo kūniško instrumento su visais jo pojūčiais ir protu bei saturniškos ir uraniškos prigimčių suderinimą. Todėl paprastai tokie vaikai pirmus septynerius gyvenimo metus labai daug ir sunkiai serga. Vėliau jie kiekvienas patiria savas sąlygas, kad anksti taptų savarankiški ir atsakingi už save. Užaugę šie žmonės paprastai sunkiai kitiems suprantami. Jie gilius Saturno ir Urano prieštaravimus savyje patiria, kad juos sujungtų, nuolatos taikos ir harmonijos ieško. Dvasiškai pabudę ir savus darbus pradėję, jie vieniems saturniški, o kitiems uraniški atrodo, nes juose ypatinga atsakomybė už visą pasaulį su vidine laisve dera, todėl tiek kietos saturniškos, tiek aštrios nepriklausomos, nenusakomos ir net ekscentriškos uraniškos energijos gali per juos reikštis. Taip yra todėl, kad jie tarsi nuolatos veikianti antena, žaibiškai į laiko pulsavimą reaguojanti. Be to neįmanoma dirbti su Dvasios pasaulių vibracija, ateinančia iš priešybių vienybės. Todėl jie tampa šaltiniu nesibaigiančių idėjų, kurias patys kantriai nuosekliai ir atsidavusiai įgyvendina, ir yra darbštumo pavyzdys kitiems. Toks jų darbas savaime užkrečia žmones, kurie telkiasi aplinkui, stipraus dvasinio išspinduliavimo pritraukti. Jie tampa šitaip nuolatos trykštančia gyvojo šaltinio versme.

Šis metas atspindi ir kiekvieno žmogaus santykių pobūdį, todėl tie, kurie taikoje su savimi ir aplinkiniais gyvena, gerai jaučiasi ir reikalingos pagalbos ar savo darbų įvertinimo sulaukia, o tie, kurie save su kitais supriešina, gali sirgti arba savo žodžių ir poelgių su kitais pasekmes nemaloniai patirti.

Ateitis dabar planuojama, todėl galima pradėti svarbių planų ir tikslų įgyvendinimą, juose prasmę ir tolesnę ateitį matant.

A.Ilgevičienė „Pirminės šventės“ 169-177 psl.