Harmonija (gr. harmonia – „darna“) – sąvoka, nusakanti tokią žmogaus dvasinę būseną, kai pamažu, visapusiškai išsiugdomos visos pagrindinės žmogaus, kaip asmenybės, savybės: jausmai, emocijos, intelektas, valia.

Taip pasiekiama vidinė harmonija: proto, jausmų, įsitikinimų ir poelgių, žodžių ir darbų vienovė ir darna, kurią lydi kilnumo pajauta. Deja, to dar nepakanka. Vidinę asmenybės harmoniją turi papildyti išorinė, tiksliau, santykių su kitais žmonėmis, harmonija. „Žmonių gyvenimas, kad jis teiktų pasitenkinimą ar pačiu žmogumi, ar pasauliu, reikalauja dviejų harmonijos rūšių: vidinės – intelekto, emocijų ir valios harmonijos, ir išorinės harmonijos su kitų valia“ (anglų filosofas, humanistas Bertranas Raselas).

Šaltinis: V.Žemaitis „Etikos žodynas“, 2005, psl. 140