Optimizmas (lot. optimus – „geriausias“) – etikos sąvoka, išreiškianti žmogaus tikėjimą geresne ateitimi, gėrio pergale prieš blogį, galimybėmis tobulėti.

Jis pakylėja, žadina veiklumą ir kūrybines galias, teikia žvalumo ir ryžto, stiprina pasitikėjimą savimi, artimais žmonėmis ir draugais. Optimizmas turi būti gyvenimiškas ir realus. Nepateisinamas aklas džiūgavimas, perdėtas pasitikėjimas ateitimi, savo paties jėgomis ir galimybėmis. Išpūstas, netikras optimizmas dažnai veda į nesėkmes ir pralaimėjimą. „Per didelis džiaugsmas ir beviltiškas sielvartas vienodai nedera mąstančiam žmogui“ (prancūzų rašytojas, filosofas, švietėjas Žanas Žakas Ruso). Tik realus, kritiškas optimizmas padeda išlikti žvaliam ir nepalaužiamam, sukaupti jėgas ir surasti naujų galimybių siekiant užsibrėžtų tikslų.

Šaltinis: V.Žemaitis „Etikos žodynas“, 2005, psl. 234-235