Kantrybė – teigiama dorovinė charakterio savybė, pasireiškianti žmogaus gebėjimu ištverti sunkumus ir nemalonumus.

Kantrybė, S.Behamo graviūra, 1540 m. 

Kantrus žmogus geba susitvardyti ir susilaikyti nuo ko nors dėl kokio nors reikšmingo tikslo ir sutelkti visas pastangas jam pasiekti. Kantrybė yra dvejopa. „Ji atsiranda arba tada, kai netenkama bet kokios vilties, arba tada, kai reikia naujos drąsos“ (vokiečių filosofas etikas Imanuelis Kantas). Kantrybė – protingo, susivaldančio ir susilaikančio žmogaus ypatybė. Senovės Graikijos filosofas, stoikas Epiktetas teigė, kad kantrybė – tai pusė išminties. Jam priklauso ir garsus aforizmas „sustine et abstine“ (lot. „kentėk ir susilaikyk“).

Šaltinis: V.Žemaitis „Etikos žodynas“, 2005, psl. 172