Užuojauta – teigiamas dorovinis jausmas, emocinė žmoniškumo apraiška. Gebėjimas užjausti – viena elementarių ir kartu fundamentalių žmogaus savybių, visiškai nesavanaudiška, priešinga savimeilei ir egoizmui. 

Užuojauta – viena artimo meilės forma, pasireiškianti kito žmogaus išgyvenimų supratimu ir doroviniu palaikymu. Užjausdami kitą asmenį, laikome jį į save panašų, sau lygų, pripažįstame jo siekimus ir interesus, sielojamės dėl jo nesėkmių, įsijaučiame į jo situaciją, jo kančias ar nelaimes išgyvename kaip savas. Gryniausias užuojautos jausmas iškyla tada, kai artimajam, ištikus nelaimei, reikia tiesioginės pagalbos ar paramos. Gebėjimas jautriai reaguoti į kito nelaimę liudija žmogaus charakterio gerumą. Užuojauta švelnina pačias atšiauriausias sielas, palaiko ir sustiprina žmogaus dorumo pradus. Ji sutvirtina dvasinius žmonių ryšius ir stiprina bendravimą. „Tikras žmonių ryšys – užuojauta vienas kitam“ (rusų rašytojas, moralistas Levas Tolstojus).

Šaltinis: V.Žemaitis „Etikos žodynas“, 2005, psl. 323-324