Vyriškumas – teigiama charakterio savybė, pasireiškianti gebėjimu veikti ryžtingai ir tiksliai sudėtingose situacijose, kontroliuoti impulsyvius savo protrūkius, įveikti baimę, susitvardyti ir sutelkti visas jėgas užsibrėžtam tikslui siekti.

Aukščiausias vyriškumo pasireiškimas yra didvyriškumas ir heroizmas. Vyriškas žmogus yra tvirtos valios, didelės savitvardos, geba kritiškai vertinti, net dideliam pavojui iškilus nesutrinka, išsaugo blaivų protą ir dvasios pusiausvyrą. Esant sunkiems išbandymams, toks žmogus nepalūžta ir kantriai iškenčia visas fizines ir dvasines negalias.

Vyriškumas jau nuo antikos laikų priskiriamas prie pagrindinių dorybių. Jis įkūnija charakterio tvirtumą, ištikimybę idealui ir sau pačiam. „Tikras vyriškumas – tai rami savitvarda ir šaltakraujiškumas atliekant savo priedermes bet kokių negandų arba pavojų aplinkybėmis“ (anglų filosofas, politinis veikėjas ir pedagogas Džonas Lokas). Vyriškumas – tai ne kietumas ar šiurkštumas. Priešingai, šį savybė tiesiogiai susijusi su žmogaus jautrumu ir gailestingumu. Vyriškas žmogus yra didžiadvasis, atidus ir gailestingas kitiems. Vyriškumo esmę sudaro kilnūs veiklos ir elgesio motyvai. Jis praranda prasmę tada, kai atliekami drąsūs veiksmai siekiant negarbingų, savanaudiškų interesų.

Šaltinis: V.Žemaitis „Etikos žodynas“, 2005, psl. 332-333