Noras – valios procesas, nusakomas aiškiu tikslo įsisąmoninimu ir jo siekimu.

Tai emocinė asmenybės kryptingumo forma, hierarchiškai aukštesnė negu potraukis, bet žemesnė negu interesas. Žmogaus norai gali būti realūs ir nerealūs. Realūs, jeigu jis nori to, kas įmanoma, nerealūs, jei norima to, kas neįgyvendinama. Žmonių norus lemia motyvai. Jie sudaro pagrindą ir doroviniam norų vertinimui. Doroviniu požiūriu, norai gali būti geri, pagirtini (pavyzdžiui, noras daryti gera) ir blogi, smerktini (noras daryti niekšybę). Žmogus paprastai turi daug norų, todėl siekdamas įgyvendinti vienus, priverstas atsisakyti kitų. „Kas nori pasiekti ko nors didinga, tas turi, kaip sakė Gėtė, mokėti save apriboti. Kas, priešingai, nori visko, tas iš tikro nieko nenori ir nieko nepasieks“ (vokiečių filosofas Georgas Hėgelis).

Šaltinis: V.Žemaitis „Etikos žodynas“, 2005, psl. 230