Veidmainiavimas – neigiama charakterio savybė, pasireiškianti apsimetimu, kai sakoma viena, o galvojama kita.

Veidmainystei būdingas ne paprastas žodžių neatitikimas tiesos, bet siekimas savo žemus ketinimus ir savanaudiškus tikslus vaizduoti kaip dorus. Veidmainystės esmė yra ta, kad yda pridengiama dorybe. Veidmainystė yra paslėpta ir sunkiai atpažįstama. Veidmainiavimas – pragaištinga yda. Nuo jos prasideda žmogaus dorovinis smukimas. Ši yda reiškiasi polinkiu į apgaulę, neištikimybę, išdavystę. Veidmainiai kalba gražiai ir saldžiai, giria ir pataikauja, o iš tiesų slepia šlykštų melą ir apgavystę. Kalbėti nuoširdžiai, atvirai, sakyti tiesą jiems trūksta drąsos. „Veidmainiavimas – nesunkus amatas, kiekvienas niekšas jam gabus, bet kalbėti atvirai, nuoširdžiai gali ir drįsta tik kilnios širdys“ (vengrų rašytojas, poetas Šandoras Petefis).

Šaltinis: V.Žemaitis „Etikos žodynas“, 2005, psl. 329-330