Šis periodas skirtas Kosminiam žmogui tapusiajam pasiruošti lemiamai Pasiaukojimo Misterijai ir visiškam Išsilaisvinimui. Daugybę įsikūnijimų truko tas Kelias. Jam dabar nebereikia nieko – nei turtų, nei šlovės, nei valdžios, nei kitų žmonių rūpinimosi ar jų vertinimo, nei paties žinojimo. Jo norai ir mintys ištirpo Kosminio Kūno platybėse. Jis jaučiasi esąs tuščias indas, kuris iš tiesų yra kupinas Meilės. 

           M.K.Čiurlionis Saulė eina Žuvų ženklu, 1906/7 m.

Tačiau dabar toji Meilė visiškai kitokia negu anksčiau. Jis nebegali jos nusakyti, nes visas tapo ja. Tas, kuris ja tapo, teka joje, todėl jokie žodžiai nebepajėgūs perduoti to būvio, o ne būsenos. Taigi, jis pats tapo Meilės būviu. Tame būvyje pasiaukojimas dėl kitų, dėl žmonijos, Saulės ar kitos žvaigždės sistemos yra natūralus kaip žmogui kvėpavimas, kaip įkvėptam kūrėjui – jo kūrybos procesas.

Jis dabar žino ir sako:

Esu Meilė, kurioje yra Viskas ir kartu nėra Nieko,

Esu Meilė, kuri yra ir Alfa, ir Omega,

Pradžia ir Pabaiga.

Esu Meilė ir nieko daugiau.

Esu Didysis Kosminis Kūnas, kurio gyslomis teka Meilė.

Esu Didysis Kosminis Kūnas, sudėtas iš Meilės atomų.

Meilės atomai, susijungę visuotinėje Harmonijoje,

Todėl visuotinė Harmonija yra jų gyvenimas.

Atėjęs į Žemę Meilės atomas praranda savo ryšį

Su Didžiuoju Kūnu,

Todėl kenčia ir vėl to ryšio ieško.

Tai vadinasi Keliu Namo, arba Keliu pas Dievą.

Tačiau eidamas tuo Keliu jis sužino,

Kad į Žemę atėjo tam, kad pasidalytų savo Meile.

Tik išdalijęs tai, ką atnešė, gali sugrįžti.

Deja, pasimeta jis Žemėje, kaip ir bet kas kitas,

Todėl, užuot atidavęs, ieško, kad gautų pats.

Taip elgiasi, nes pamiršo,

Kad pats Meilės atomą širdyje nešiojasi.

Ilgai bunda prisiminimai, iliuzijų blaškomi.

Tikėjimas Namais jų energiją pritraukia.

Tas, kuris prisimena, kad yra tiktai Meilės atomas,

Gyvojo Tikėjimo prisipildo

Ir Namų artumą savimi pajunta.

Tada visos Kelio kančios pasimiršta,

Nes Namų žiburiai priekyje sušvinta.

Esu Meilė ir Tikėjimas.

Esu Tikėjimas ir Meilė.

Esu, Kas Esu.

Tai patyręs žmogus Dievą patiria savyje, todėl jam jis yra visur, o tai, kas yra Viskas, yra ir jis pats. Vieneto sąmonės likučiai galutinai išsitrina, o Kosminiu Kūnu tampantysis susilieja su kosminės sąmonės neaprėpiamybe.

Vienetams tai nutinka Žemėje būnant, nes viso Zodiako pamokos turi būti iki galo išmoktos, todėl ilgas kelias nueinamas.

Savo būvį tokiam žmogui lengviau paaiškinti sakant: „Aš esu upė“ arba „Aš esu tėkmėje“. Tuo jis teigia, kad fizinis kūnas su visais jo poreikiais jam paklūsta, emocijos yra ramios, o mintys tyli. Tačiau kartu jo emocijų vandens paviršiuje gali atsispindėti arti esančių žmonių arba aplinkos, su kuria jis dirba, emocijos lyg veidrodyje, nors jo gilieji vandenys yra visiškai ramūs.

Taip sakydamas jis išsiduoda, kad dirba nedirbdamas, nes Didžiuoju Kosminiu Kūnu virtęs tapo Instrumentu neaprėpiamoje kosminėje sistemoje, judėdamas ir tekėdamas tolygiai, kaip tai daro visos tos sistemos dalys: planetos, žvaigždės ir bet kokie kosminiai kūnai. Taigi, jis ir laisvas, ir kartu tos sistemos dalis. Jis lyg ta nuolatos šviečianti žvaigždė. Tad dirba žvaigždė šviesdama ar ne?

Šis žmogus bet ką turėdamas, kurdamas ar darydamas prie nieko nebeprisiriša. Jis laisvas, nes toji laisvė yra jo būvis, padedantis likti tėkmėje, kartu žaibiškai reaguoti į bet kokias kintančias vibracijas erdvėje ir laike. Ta tėkmė su visomis kintančiomis vibracijomis turi savo Tvarką ir evoliucionuoja. Tai jis laiko Didžiuoju Planu, pagal kurį orientuojasi, arba tiesiog Amžinuoju Gyvenimu būtyje-nebūtyje.

Nuo žmogaus pažinimo pobūdžio priklauso jo sugebėjimas atsiverti Tiesai ir Tikėjimo savo pažinimo objektu tikrumas. Taigi, kiekvienas sava Tiesa laiko tą, kuria pažino intelektu ir įvairaus pobūdžio patirtimis. Veriantis langui į platesnį pažinimą, konkretybės užleidžia vietą abstrakcijoms ir simboliams, nes kuo platesnė Tiesa, tuo sunkiau perduoti ją žodžiais, kurie savaime ją apibrėžia ir riboja. Tikėjimas nuo pažintos Tiesos kokybės ir masto priklauso, todėl kuo plačiau pažįstama Tiesa, tuo Tikėjimas gilesnis ir gyvesnis. Tikėjimas su dvasiniais reiškiniais sietinas, todėl idealistas Tikėjimu yra gyvas, o materialistas jo nesupranta. Intelektu ir išmąstymais Žuviškasis pažinimas nepasiekiamas.

Sugebėjimas patikėti Dvasia ir iš jos ateinančiais idealais – tai Dievo malone laikytina dovana. Toks savo Paskirtį aiškiai žino ir vykdo. 

Karjerizmas, siekiant ypatingo statuso visuomenėje, titulų, garbės vardų ir pan., nieko bendra su jau minėtomis dovanomis neturi. Dvasinis karjerizmas siekiant pašventimų, titulų, renkant nesamus sugebėjimus patvirtinančius diplomus ir pan., – tai baisus vėžys, naikinantis dvasinius judėjimus ir religijas iš vidaus. Deja, visa tai būdinga visų krypčių sekėjams, todėl tam ir siunčiamos nuolatos sielos, kad tai, ką jie sugadino, apvalytų.

Dar aiškiau tampa, kad niekas negali užimti kito kėdės ar vietos, nes kiekviena siela bendrame energetiniame Didžiojo Plano audekle turi savo unikalią vietą, kurią pati turi prisiminti ir užimti, todėl niekas neturėtų tuščiai savo energijos švaistyti, kitą pastumti siekdamas. Toji vieta nuo paties žmogaus susikurtos vidinės vibracijos kokybės šioje nerašytoje hierarchinėje sistemoje priklauso, o ne nuo kitko.

Deja, daugybė žmonių tarytum sapne gyvena, pabusti bijodami, jeigu sapnas patinka. Vieni sapnuoja, kaip moka mylėti kitus ir kokie yra geri, nors šalia esantiems taip neatrodo. Kiti plaukia pasroviui lyg upės nešamas daiktas, gyvendami iš kitų energijos, vengdami atsakomybės, tačiau įsivaizduodami, kad jie tiesiog yra... tėkmėje. Kuo gilesnėje iliuzijoje įklimpsta, tuo lengviau juo manipuliuoti. Ypač lengva manipuliuoti žmogumi per jo puikybę, prisirišimus ir poreikius. Kiti išmoksta patys manipuliuoti kitais, kad valdytų ir naudotųsi svetima energija dėl įvairių priežasčių.

A.Ilgevičienė „Pirminės šventės“ 179-183 psl.