Kritiškumas – dorovinė žmogaus charakterio savybė, pasireiškianti gebėjimu analitiškai vertinti trūkumus, blogybes, ydas, norint jas pašalinti.

Kritikuodami kitą asmenį privalome laikytis elementarių dorovės reikalavimų. Nereikėtų blogų žmogaus veiksmų bei poelgių tapatinti su jo asmenybe. Kritikuojant žmonių silpnybes ar trūkumus, nedera įžeidinėti asmenybės, žeminti jos orumą. Reikia smerkti ne patį asmenį, o jo blogus veiksmus ir poelgius. Žmogų, apie jį spręsdami iš atskirų nedorų poelgių, sutapatiname su blogiu, reiškiame jam neapykantą. Kritikuodami blogus žmogaus poelgius ir kartu gerbdami jo asmenybę, mes neįžeidžiame asmens ir šitaip jam pačiam padedame nugalėti blogį.

Kritikuodami kito asmens poelgius, turime atsižvelgti į jų motyvus ir rezultatus. Žmogaus, kuris padarė ką bloga neturėdamas blogų motyvų, negalime griežtai smerkti. Bet smerkiame asmenį, kuris padarė gerą darbą turėdamas blogų motyvų. Ypač svarbu, kad kritika būtų teisinga ir objektyvi. Jeigu viešai kritikuojant peržengiamas teisingumas, kritika duoda priešingą rezultatą. „Panašiai kaip vaistai nepasiekia savo tikslo, jeigu per didelė jų dozė, taip ir peikimas, ir kritika – kai jie peržengia teisingumo ribas“ (vokiečių filosofas, gyvenimo filosofijos pirmtakas Artūras Šopenhaueris). 

Objektyvi, geranoriška, neįžeidžianti kritika padeda veiksmingai šalinti trūkumus darbe, įveikti žmonių ydas.

Šaltinis: V.Žemaitis „Etikos žodynas“, 2005, psl. 184-185