Elegancija (pranc. elegance – grakštus, dailus, puošnus, skoningas) – tobula elgesio kultūros forma. Ją sukuria geras išsiauklėjimas, mandagumas, graži laikysena, eisena, kalba, dailios ir santūrios manieros.

„Kalba, eisena, manieros – tai tiesioginės asmenybės apraiškos, kurios dėl to visiškai pavaldžios elegancijos dėsniams“ (prancūzų rašytojas, romanistas Onore de Balzakas). Elegancija yra darni visų vidinių ir išorinių elgesio formų sintezė. Įvairios elgesio kultūros pusės čia taip pat harmoningai sąveikauja, kad net nelengva įžvelgti, iš ko sudaryta visuma.

Elegantiškas žmogus pirmiausia taktiškas, kuklus ir delikatus. Jo ne tik geras skonis, bet jis taip pat subtiliai jaučia saiką. Elegantiškas žmogus žino, kad perdėtas mandagumas virsta nemandagumu, kad persistengimas puošiantis atstumia, kad perdėtos manieros yra įkyrios. Jis nėra plepys, bet ir ne tylenis, visuomet gerai žino, kiek, su kuo ir apie ką kalbėti, kur ir kada geriau patylėti. Elegantiškas žmogus nebus banalus, įkyrus, paniuręs. Jis visada geros nuotaikos, maloniai šypsosi. Elegantiško žmogaus kalba aiški, glausta, taisyklinga. Tai delikatus, gero charakterio žmogus. Jis visuomet geranoriškas ir palankus kitiems, ramus ir mandagus. Toks asmuo visada malonus ir patrauklus.

Šaltinis: V.Žemaitis „Etikos žodynas“, 2005, psl. 103