Kančia – tai būsena, priešinga pasitenkinimui ir malonumui. Ji susijusi ne tik su fizine, bet ir su dvasine patirtimi.

G.Dorė, Jobas sužino apie savo netektis

Dvasinė kančia – stiprus žmogaus išgyvenimas, kylantis iš jo dorovinio santykio su savimi ir kitais žmonėmis. Kančios formų gali būti įvairių: sielvartas, nerimas, sukrėtimas. Dvasinę kančią žmogus patiria praradęs ką nors brangaus, sužlugus viltims, neišsipildžius lūkesčiams. Dažnai žmonės kenčia nuo kitų žmonių. Kenčiame dėl pašlijusių santykių, įžeidinėjimų, smurto. Kenčiame ir dėl savo ydų bei silpnybių, charakterio trūkumų. Taip pat kenčiame praradę artimųjų pasitikėjimą, pagarbą, meilę. Yra žinomos sąžinės kančios, kai žmogus, ką blogą padaręs, kremtasi, graužiasi, kankinasi.

Dvasinių kančių neįmanoma išvengti. Doram žmogui jos iš esmės būdingos. Dvasinių kančių nepatiria tik doroviškai atsilikę, primityvūs, menkos sąžinės individai. Dvasinė kančia žmogų brandina, skatina apsivalyti nuo blogio, įveikti silpnybes, tobulėti. „Žmogus per kančią, per skausmą siekdamas katarsio daugiau pažįsta, plačiau ir giliau pamato“ (Lietuvos poetas, dramaturgas, vertėjas, akademikas, visuomenės veikėjas Justinas Marcinkevičius).

Šaltinis: V.Žemaitis „Etikos žodynas“, 2005, psl. 170