Pavasario lygiadienis. Naujas Kosminės ugnies pliūpsnis pasiekia Žemę. Vos tiktai jis ją paliečia, visa gamta pradeda busti ir keltis po žiemos miego.

Ji priima į save ir žmones, kurių sielos busti pasirengusios arba jau bunda. Pabudusieji naują jos impulsą savo darbams priima. Tai reiškia, kad Kosminės ugnies impulso kibirkštis į jau paruoštą jai vietą įkritusi, įsidega, o jeigu toji vieta dar nėra paruošta – užgęsta.

            M.K.Čiurlionis. Saulė eina Avino ženklu, 1906/7 m.

Bet kokiai ugniai kuras būtinas. Žmoguje tuo kuru tampa jo valia ir tos valios inicijuoti darbai. Piktavališkumas ir kenkimas kitiems žudančią ugnį palaiko, todėl jeigu žmogus tokios ugnies yra apimtas, viską jis naikina, kas jo kelyje pasitaiko. Geravališkumas ir darbai kitų labui gražią ir tolygią ugnį formuoja, todėl jos apimtas žmogus silpnuosius gina ir su visomis Blogio apraiškomis kovoja, kaip supranta.

Tačiau dar yra vienas svarbus dalykas: kad toji ugnis visiškai įsidegtų, auka reikalinga, todėl impulsą priimantysis visados turi būti jai pasiruošęs. Teosofinės tradicijos mokymai šiame kontekste kalba apie pasirengimą Mokytojo Pašaukimui arba Šauksmui, į kurį neatsiliepusysis daugiau nėra šaukiamas. Avino pilnatis dar nėra pats Šauksmas, tačiau jos impulsas primena apie nuolatinės parengties būseną, kuria patiria Mokinystės siekiantysis.

Tas, kuris į tikrąjį Kelią žengia, privalo žinoti, kad atsiliepimas į Šauksmą be aukų nebūna, todėl joms nepasiruošęs saugiuose namuose verčiau tegu lieka. Kad būtų galima gilyn į Save leistis, turi nubyrėti viskas, kas tam trukdo, todėl nežinia, ką kam aukoti gali prisireikti. Kai kam gali tekti viską palikti ir tuščiomis rankomis, bet atvira širdimi paskui Mokytoją sekti. Paprastai pačiu nepatogiausiu žmogui laiku tas Šauksmas pasigirsta. Todėl daugelis ieškotojais save vadinančiųjų atideda atsiliepimą, tikėdamiesi sulaukti patogesnio laiko, arba patys pradeda jį planuoti lyg kokią atostogų kelionę. Tik žmogiškas protas gali šitaip klaidintis. Neįtaria vargšelis, kad ne žmogus tai spendžia, o Mokytojas, kuriam specialus laikas būtinas, kad arčiau galėtų prieiti. Tas, kuris tingiai pataluose vartosi, įprastą vartotojišką gyvenimą gyvena, negali Mokytojo išgirsti, nes dėl savo tingumo negali būti šaukiamas.

Šauksmas labiau girdimas virsmo metu, kai visos žmogaus mentalinės programos pralaisvėja arba jis, užgriūtas problemų, ima ir viską staiga paleidžia, nebeišgalėdamas pats susitvarkyti, Viešpaties šaukdamasis. Kol minčių struktūrų luobas susicementavęs, kurčias žmogus ir aklas.

Vadinasi, Mokytojo Šaukimui būtinas specialus energijų tembras, ateinantis iš svarbių planetų ir žvaigždžių, todėl ir vyksta tai tiktai vieną kartą. Paprastai labai aštrus, didelę jėgą turintis yra tas tembras, todėl negali jis su visomis užgyventomis žmogaus programomis nesusikirsti. Didžiulė vidinė įtampa ir įvairios išorinės skausmingos situacijos nurodo priartėjimą prie lemtingos ribos. Tačiau toji įtampa žmogui visus sielai reikalingus vartus atveria, buvusius užrakintus skląsčius atšauna. Visos sienos išretėja, dėl to įsidrąsinęs jis gali pereiti jas lyg kokiame fantastiniame filme. Neilgai trunka tokia galimybė. Todėl tas, kuriam jo nesupratimas įgriso taip, kad jis bet ką pasiryžęs aukoti ir praradimų nebebijo, atsiliepia į Šauksmą, peržengia ribą nedelsdamas ir atsiduria naujoje realybėje, kurioje tarsi viskas taip pat, bet kitaip, nes atsakomybė didesnė. Tačiau dauguma išsigąsta nežinios, todėl patogiame senajame kelyje lieka, kiekvienas savaip teisindamas savo neryžtingumą. Tokiems durys užsidaro kaip nebuvusios ne tik šiam, bet ir daugeliui kitų gyvenimų. Būtent jie ir mėgsta vėliau dvasingumą įvairiai, tačiau paviršutiniškai žaisti.

Taigi, Avino pilnatis primena sąmoningą kūniško žmogaus tapimo dvasine būtybe procesą.

Šios šventės įžanga – pavasario lygiadienis, kiekvienais metais primenantis Didžiojo Proceso Pradžią ir Kosminės ugnies įsižiebimą. Todėl per lygiadienį Pradžių Pradžia įvairiais ritualais būdavo pažymima.

Pirmoji Mėnulio pilnatis po pavasario lygiadienio būdavo siejama su Visuotiniu visa ko, vadinasi, gamtos bei visų jos karalysčių atbudimu po žiemos sąstingio. Tikėta, kad tą minutę, kai stoja pilnatis, Tėvas-Motina pasiunčia Žemei savo galingą Prisikėlimo ugnies impulsą, tardami:

Buskite, buskite, buskite,

Buskite, žvėrys ir paukščiai.

Buskite, medžiai ir krūmai,

Aukite, žolės ir gėlės, vaisiai ir uogos.

Buskite ir Jūs, žmonės, savo Dvasioje ir širdyse.

Buskite, kad augtumėte.

A.Ilgevičienė „Pirminės šventės“ 103-106 psl.