Krikščioniškoje tradicijoje pirmasis sekmadienis po Avino pilnaties – tai Kristaus Prisikėlimo šventė, arba Velykos.

Kristaus prisikėlimo Misterija, praėjus trims paroms po mirties, atveria didžiąją sakralinę paslaptį apie gyvenimą po mirties dvasiniame kūne ir pačios dvasios nemirtingumą bei didybę. Ji atskleidžia, kad žmogaus kūnas – tiktai apvalkalas sielai, atėjusiai į Žemę reikalingų darbų atlikti, todėl mirties tiesiog nėra, o yra tiktai būvių kitimas. Siela iš Dvasios pasaulių yra vedama, o kūnas to vedimo neturi, todėl kūną pirminiu laikantieji negali Dievo artumo patirti, bet jį patiria savo sielos Kvietimu sekantysis.

Mirtis – tai sielos perėjimas iš tankaus pasaulio į subtilesnius. Jis nevyksta staiga, nes sielai reikia prisitaikyti prie naujo būvio, kartu su jai buvusiais artimais žmonėmis atsisveikinant ir paleidžiant.todėl ir mirusįjį mylėję žmonės turėtų taip elgtis. Tai reiškia, kad barbariška yra mirusįjį trims paroms po jo mirties nesuėjus laidoti ar kremuoti.

Senovėje žmonės buvo mokomi mirties kultūros, todėl žinojo, kaip su mirusiuoju atsisveikinama, kad jo išėjimą palengvintų, ir kaip vėliau elgiamasi. Dabar niekas to nebemokina, todėl abejojantieji arba netikintieji pomirtiniu sielos gyvenimu elgiasi tarytum spektaklyje, o juo tikintieji suprasdami, kad išėjusysis juos mato ir girdi, atitinkamai elgiasi, kad jo išėjimas būtų lengvesnis (apie visa tai plačiau galima paskaityti knygoje Astrėja „Apie mirtį ir pomirtinius kelius“).

Gimimas – tai sielos įėjimas iš subtiliųjų pasaulių į tankios formos arba materialų pasaulį, todėl gimus vaikeliui labai svarbu, kad jis ypač pirmąsias tris paras jaustų, jog yra laukiamas ir mylimas. Sunku vėliau jam išmokti mylėti, jeigu tuoj po gimimo yra atskiriamas nuo motinos ir pan.

Taigi, mirtis ir gimimas – tai svarbiausios Misterijos žemiškajame sielos gyvenime.

Ne apie Prisikėlimą fiziniame kūne, o apie Prisikėlimą dvasiniame kūne kalba Šventasis Raštas. Kristus neleido Marijai Magdalietei prisiliesti prie jo, nes jo dvasinis kūnas skleidė itin stiprią energiją, kuri per stipri gyvajam. Jis savo dvasinį kūną regimu padarė, kad jį mačiusieji šią stebuklingą žinią apie dvasios nemirtingumą kitiems paskleistų.

Velykų simbolis – kiaušinis. Jis primena Pradžių Pradžią arba kosminį kiaušinį, kuriame užgimsta Didysis Procesas. Kiaušinis – tai sutelkta energetinė kokybė, paruošta realizacijai arba gimimui, arba prisikėlimui naujame būvyje ar naujam ciklui.

Kiaušinio trynys – tai auksas arba siela, pasiruošusi naujam gyvenimui.

Baltymas – tai sidabras arba astralinis kūnas, kuriuo siela apsivelka ruošdamasi naujai realizacijai.

Kiaušinio lukštas – tai minčių struktūros, nusakančios požiūrį.

Kiaušinio mušimo tradicija primena, kad stojus pavasariui, bundant gamtai svarbu ir žmogui išsilukštenti senas mąstymo struktūras, stabdančias prisikėlimą naujoje kokybėje.

A.Ilgevičienė „Pirminės šventės“ 106-109 psl.