Dvasinis impulsas, priimtas Avine, įtvirtintas Jautyje, tiesiogiai reiškiasi per tą, kuris savo Mokytoją ar patį Dievą sugeba išgirsti. Pasigirsta lemtingasis Šauksmas, kuris yra bebalsis, tačiau jį išgirsta tas, kuris Jautyje reikalingas tam savybes ir energijos kokybes susiformavo. Dievas be balso byloja į atvirą širdį to, kuris ją nuo puikybės ištuštino ir meilei paruošė. Tas, kuris Dievo Šauksmą išgirsta, iš paties Dievo gauna meilės porciją, iš esmės keičiančią jo vidinę kokybę. Kad taip įvyktų, žmogus turi išmokti klausytis ir tinkamai atsiliepti, laikui atėjus.

M.K.Čiurlionis. Saulė eina Dvynių ženklu, 1906/7 m.

Dvasinėje literatūroje nuolatos yra primenama: „Šauksmas dukart nekartojamas.“ Kiekvienam kitoks laikas parenkamas, bet Dvynių pilnatis visas iliuzijų uždangas praskleidžia ir patikrina Mokinystės siekiančiojo pasiruošimą girdėti. Tikrojo Šauksmo su trokštamu nesupainioja tas, kurio protas su intuicija, o veikimas su nuoširdžiu jautrumu sudaro vienį, o žinių troškimas ir jų turėjimas nebesukelia įtampos. Tik tokia būsena laikytina tikrąją Mokinystės Kelio pradžia.

Nėra lengva tikrąjį Šauksmą nuo savo noro būti pašauktam atrinkti. Be gilaus vidinio pasiruošimo neįmanoma iliuzijų nuo tikrumo atskirti. Garsus arba užspaustas savo išskirtinumo reikalavimas, sukeliantis spaudimą sau ir kitiems, taip pat aštrias išorines situacijas santykiuose, praneša apie nesuderintą vidinę psichinę energiją. Toks žmogus dar negali būti šaukiamas, o stiprus noras būti pašauktam gali prišaukti įvairaus plauko arčiau esančias sunkias nuo ydų esybes, savo auką liaupsinančias ir kitus jos nesuprantančiais apšaukiančias. Protas įmantriausius tinklus moka regzti lyg sumanus voras, todėl lengva juose susipainioti per savo puikybę ir poreikį atrodyti arba būti kitokiam negu kiti. Šitaip nesunku dykinėjančias kamarupas prisišaukti vietoje tikrojo Šauksmo. Tikrasis Šauksmas ateina iš tylos, kada žmogus nieko nesitiki ir nelaukia, o širdyje būdrauja.

Atsakomybė už savo mintis, žodžius ir poelgius, Tikėjimas Dvasia ir Gėriu, neprarandant Vilties net sunkiausiomis aplinkybėmis, kliovimasis Mokytoju ir jo Idėja išskiria tikrąjį Mokinį iš kitų. Todėl tas, kuris siekia Mokinystės, privalo atsakingas būti, savo klaidas pastebėti, jas pripažinti ir nedelsdamas taisyti. Jis gerbia savo bendrakeleivius ir daugiau už jį išmanančiuosius. Savanaudis pasipūtėlis netinka Mokinystei, nes Dvasios pasauliuose nėra egoizmo, todėl jo vibracija per sunki tų pasaulių vedliams.

Tikra nuo netikra atskyrimas – tai Dievo dovana, kuri su Dvasios „pabučiavimu“ ateina. Kol ji žmogaus „nepabučiavo“, neskiria jis savo kaukių ir susikurtų įvaizdžių nuo savo tikrojo Aš, mintyse, noruose ir svetimose manipuliacijose painiodamasis.

Dvasioje prisikėlusysis natūraliai tampa jos tarpininku ir laidininku Žemėje. Jo asmuo ištirpsta Dvasios platybėse, tačiau atsiskleidžia dvasinė individualybė. Toji individualybė Dvasios pasaulių sąmoningumą, šviesą ir galią žmonėms perduoda taip, kaip skirta: vieni piešia, kiti muzikuoja, dar kiti rašo ar tiesiog kalba. Jis nebegali sustoti tai daryti, nes Dvasios pasauliams savaiminė nuolatinė kūryba įprasta. Tokie tampa Šauksmą išgirdusieji ir į jį atsiliepusieji.

Legendiniais dieviškaisiais tarpininkais laikomi Hermis Trismegistas, egiptiečių Totas, romėnų Merkurijus.

Dvynių pilnatis – tai puikus laikas kelionėms į stiprias ir šventas vietas, kuriose galimas Dvasios impulsas, svarbus tolesniems darbams.

A.Ilgevičienė „Pirminės šventės“ 117-120 psl.