Pirminis Vėžio ženklo simbolis – dvi spiralės, besisukančios priešingomis kryptimis, papildančios viena kitą savo energija, šitaip kartu įgyjančios stabilumą ir susijungiančios naujo gyvenimo kūrimui. Šis procesas nematomas pašaliniai akiai, nes vyksta tų abiejų energijų kokybių suformuotame darinyje.

M.K.Čiurlionis. Saulė eina Vėžio ženklu, 1906/7 m.

Šis darinys ir tampa Dieviškojo Grūdo, arba sėklos, namais.

Juose daugybė grūdų, todėl jie visi gali būti vadinami viena dieviškąja šeima. Atėjus laikui, tie grūdai pažeriami į vis tankėjančius pasaulius, kuriuose patys ima kurti namus, kaip tai Žemėje daro ir vaikai, kurie užauga ir palieka tėvus, kad savo gyvenimą gyventų.

Vienas toks Grūdas gali turėti viso galaktikos centro, apie kurį vėliau pradeda suktis galybė žvaigždžių ir formuotis nauji gyvenimai, potencialą. Tai reiškia, kad jis savo kelyje žvaigždėmis pažyra į begalę daliu ir dalelių, kurios taip pat pradeda gyventi savus gyvenimus. Taip formuojasi monados. Tačiau nors Grūdas lyg ir tas pats, skirtingos yra tos žvaigždės: vienos didesnės, kitos mažesnės, vienų energija vienokia, kitų – kitokia, vienų sistemose yra gyvybė, o kitų – nėra. Lygiai kaip Dievo veidai skirtingi, nes skirtingai jis įvairiu metu reiškiasi, taip ir Grūdo dalelės į skirtingas kosmoso vietas nukrinta ir skirtingai jose prigyja. Todėl ir sielų yra visokių. Todėl ir žemiškose šeimose kardinaliai skirtingi vaikai tiems patiems tėvams gali gimti.

Tačiau kad ir kur tos dalelės nuklystų kosminėse platybėse, jų namais visados lieka jų Grūdas, o to Grūdo namais – pirminis dieviškasis darinys. Todėl Esmė ir yra viena, nes vienos yra Didžiosios Įsčios, iš kurių gimė Procesas.

Didžiosios sielos – tai galingas dalelių derinys, siunčiamas į tas Visatos dalis, kurios serga arba kurios kažkuriuo metu tampa svarbesnės už kitas, nes nuo jų priklauso tolesnis Visatos vystymasis. Jos susideda iš daugiau dalelių, moka save išskaidyti, kada reikia, tačiau jų pagrindinė dvasinė dalelytė Grūdą, iš kurio gimė, pažįstanti, visados reikalingoje vietoje lieka, kad visas išskaidytas daleles prižiūrėtų ir vestų, kad jos atliktų tai, kas dariniui reikalinga. Šitaip reiškiasi kolektyvinė sąmonė. Todėl tai, kas buvo išskaidyta, lieka tiesiog sielomis, per kurias dvasinė dalis dirba, o toji dvasinė dalis – jų visų Amžinuoju Mokytoju, arba Aukštesniuoju Aš. Todėl visos sielos turi namus savosiose žvaigždėse, kurios kuriai nors galaktikai priklauso. Tos iš jų, kurios dirbdamos didesnį potencialą išvysto, taip pat gali skaidytis, ir t.t.

Kuo brandesnė siela, tuo mažiau ji prisiriša prie savo žemiškųjų namų ir su jais susijusių sąlygų, nes jų laikinumą žino. Didelė laimė giminei, pagimdžiusiai tokią sielą, tačiau labai dažnai jos gimsta sunkiomis sąlygomis arba anksti netenka tėvų ar vieno iš jų. Taip nuo mažumės jį neprisirišti prie savo žemiškosios šeimos mokinama, kad vėliau savo potencialą svarbiems darbams naudotų, o savo šeima Tėvynę ar visą Žemę laikytų. Tačiau mielai ji namiškiams padeda, bet nesileidžia išnaudojama, o jeigu taip nutinka – pasitraukia.

Branda matuojama galimybe prisiimti atsakomybę už save, savo gyvenimą, o vėliau – už kitus. Todėl neatsakingas žmogus laikytinas nebrandžiu. Net suaugęs jis ieško tų, kurie juo rūpintųsi, nors paprastai jam ilgainiui pradeda a, kad besirūpinantieji jį lyg tėvai varžo. Jis egoistiškas, todėl greitai skaudinasi, nemoka atleisti. Kai kurie žmonės prisiriša prie savęs, kuriuo turi rūpintis kiti, ar tiesiog prie savaip suprantamo gyvenimo, todėl užsispyrę į savo kiautą įlenda, kada jų jautrumas pažeidžiamas. Šitaip žmogus tarsi tvirtovėje užsidaro ir savo sultyse verda su visomis pasekmėmis.

Tam, kuris savąjį Šauksmą išgirdo ir į jį atsiliepė, tolyn reikia kilti, todėl jis iš mažo šeimos pasaulėlio į platesnį pasaulį turi išeiti. Pamažu jam svarbesnė tampa nebe kraujo, o sielų giminystė. Giminingas sielas, kilusias iš jo monados, jis pradeda išskirti iš visų kitų, nes būtent su jomis būdamas lyg namuose jaučiasi. Tačiau kartu supranta, kokią be galo didelę reikšmę turi visa ko dvasinės ištakos ir vertybės. Todėl pabudęs pradeda visa tai, ką suprato, kitiems savaip perteikti.

Štai tokia šio ženklo būties Misterija.

A.Ilgevičienė „Pirminės šventės“ 123-125 psl.