Jautyje pasodinta sėkla užaugo, subrendo ir davė derlių. Dabar (Saulei esant Mergelėje) atėjo metas jį kruopščiai ir švariai nurinkti.

Tačiau bet kurio derliaus kokybė pirmiausia priklauso nuo pasodintos sėklos kokybės. Gera sėkla net pačiomis sunkiausiomis sąlygomis įsitvirtina dirvoje, mobilizuodama savos energijos rezervus, todėl bręsta, auga ir duoda gražų derlių. Prasta sėkla netgi geriausiomis sąlygomis gali nesudygti arba sudygusi duoda prastą derlių, nes menkavertė jos vidinė energija.

M.K.Čiurlionis. Saulė eina Mergelės ženklu, 1906/7 m.

Tai reiškia, kad brandi siela bet kokiomis sąlygomis vystosi, į dvasios Šviesą stiebdamasi, Gėrių tikėdama, sunkumuose užsigrūdindama ir vis plačiau Dvasios maitinimui atsiverdama, o vėliau ir savo gyvenimą kitų labui paskirdama. Geras tokio gyvenimo derlius.

Dvasia netikintis žmogus negali būti Dvasios maitinimui atviras, nes ja netiki. Todėl jis gali turėti fizinę ar intelektinę jėgą, tačiau neturi dvasinės. Savo kūnu arba būsimu intelektiniu palikimu jis rūpinasi labiausiai, nes jo siekis pagrįstas baime neturėti visuomenės pripažinimo, titulų ar šlovės. Daug tokių žmonių lyg gyvūnai ar augalai gyvena, o kartais net kaip pikti žvėrys. Jiems gyvenimas – džiunglės, nes jie niekam nėra nusiteikę padėti, nebent tik tiems, iš kurių naudos tikisi. Prastas tokio gyvenimo derlius.

Dvasios buvimu patikėjęs žmogus idealų ieškosi, kad į juos orientuotųsi lyg į kokią žvaigždę. Jis savo egoizmą pastebi ir nebenori toks būti, siekia pasikeisti. Ilgainiui nuolatos dirbdamas su savimi, kaip pasirinko, jis supranta, kad viskas, kas jį supa, yra vienas organizmas su juo pačiu. Tada jam anksčiau paslėpta tarnystės prasmė atsiveria. Naujas suvokimas vidinius pokyčius skatina, o su tuo ir išoriniai pokyčiai vyksta. Toks žmogus geram derliui ruošiasi.

Tas, kuris savo meilės sėklą pasodino, meilės derlių užsiaugina, kad juo su kitais dalytųsi.

Tas, kuris puikybės ir savanaudiškumo sėklą pasėja, patiria, kad tarsi ir gražūs buvo žiedai, žadantys gerą derlių, tačiau iš kažkur atsiradę kenkėjai ima jį ir sunaikina arba visas derlius supūva paslėptas.

Žmogaus darbai jo tikrąją vidinę kokybę išduoda, o ne žodžiai. Todėl kiekvienas į savo sielos aruodus susipila tokį derlių, kokį tarnystę atlikdamas užsiaugino. Kuo meilė stipresnė – tuo geresnis derlius, o kuo ji silpnesnė – tuo smulkesnis.

Jeigu derlius geras, daug atsiranda aplinkui tų, kurie taip pat jo geidautų, nes savojo dar neužsiaugino. Ateina tokių, kurie norėtų nors po sėklą iš to derliaus gauti, kad vėliau patys galėtų augintis. Šitaip meilės derlių užsiauginęs žmogus tampa gerąja Motina, pamaitinančia visus alkanuosius, nes visu laiko savo vaikais, o ne tiktai tuos, kuriuos dabar pagimdė, taip yra todėl, kad sąmoninga siela negali nesidalinti tuo, kas jos aruoduose sudėta.

Nesąmoninga siela derlių slepia, todėl jis gali supūti, sudūlėti arba jį kenkėjai sunaikina ar užkrečia. Apie tokį žmogų ilgainiui susidaro tuštuma, nes sunku mylėti tą, kuris pats nieko nemyli.

Gražų derlių iš savo išpuoselėto Meilės grūdo užsiauginęs žmogus didžius lobius savyje atveria juo dalydamasis. Tokio gyvenimas derlingas. Šitoks žmogus savo kūne Dvasia apvaisintą meilės kūdikį brandina, kad šis laikui atėjus užgimtų.

Todėl Mergelės ženklas tapatinamas su Dievo sūnų pagimdysiančia tyra motina. Ji – lyg Švaros ir Tyrumo Deivė, savo kūną ruošianti tarsi šventąją taurę, į kurią Dvasia galėtų nužengti, savąjį derlių žmonijai atnešdama.

Tyrosios Mergelės išspinduliavimas atskleidžia paslaptį apie Tikrąjį derlių, kurį kiekvienas Žemėje esantis žmogus turi pats užsiauginti. Tai reiškia, kad kiekvienai sielai fizinis kūnas su visais pojūčiais tarytum indas duodamas. Nešvarus ir apleistas yra indas, jeigu žmogus sielą pamiršęs ydoms tarnauja. Toks savo sielą – dieviškąjį kūdikį išduoda. Švarus indas švariomis mintimis, žodžiais ir darbais paruošiamas. Kai indas paruoštas Dvasiai nužengti, siela džiaugiasi. Nužengusi Dvasia apvaisina savo galybe tą, į kurį nužengė. Tokio žmogaus gyvenimas Žemėje derlingas, o jis pats tampa Didžiosios tarnystės ir dvasinės riterystės pavyzdžiu.

A.Ilgevičienė „Pirminės šventės“ 135-138 psl.